Universalus dizainas

Pirmieji konfliktai tarp neįgalios ir įgalios visuomenės dalies prasidėjo nuo 1950 m. kai po Vietnamo karo namo grįžo sužeisti JAV kareiviai. Tie kurie tapo neįgaliais liko izoliuoti, nes statiniai buvo nepritaikyti judėti vežimėliais ar kitų spec. priemonių pagalba.

Taip JAV 1950 m. susikūrė judėjimas „Barier-free“ (Be kliūčių) kurio pagrindiniu tikslu tapo aplinkos pritaikymas neįgaliems karo veteranams. Prasidėjus šiems procesams pastebėta, kad dėl chaotiško, darnią architektūrinę aplinką darkančio, vizualiai gremėzdiško pritaikymo lieka nepasitenkinta įgali visuomenės dalis. Pastarieji pradėjo piktintis tokiais jų poreikių neatitinkančiais sprendimais.

Nuo 1960 m. iki 1990 m. kilus įgalios visuomenės dalies pasipriešinimui mokslininkai, specialistai, medikai, inžinieriai, verslininkai pradėjo ieškoti bendrų, visų interesus atitinkančių sprendimų. Taip 1961 m. Amerikos standartų asociacija patvirtino pirmuosius prieinamumo standartus.

7 universalaus dizaino principai

Taip 1995 m. JAV Šiaurės Karolinos universiteto dizaino centras suformulavo pagrindinius 7 universalaus dizaino (UD) principus:

  • Visų lygybės – ta pačia aplinka ir produktais gali naudotis ir ribotus funkcinius gebėjimus turintys asmenys, tai yra jie neišskiriami iš visų kitų. Gaminiai ir statiniai suprojektuojami taip, kad jie atrodytų patraukliai ir estetiškai;
  • Lankstumas – galimybė tą patį naudojamą dalyką prisitaikyti pagal individualius poreikius (pvz. reguliuoti aukštį);
  • Paprastas ir intuityvus naudojimas – lengvai suprantama, kaip naudotis daiktu, orientuotis aplinkoje;
  • Tinkama informacija – pakankamai informacijos ir ši informacija pateikiama įvairiomis reikiamomis formomis, įskaitant brailio raštu, garsinę informaciją;
  • Tolerancija klaidoms – nėra tikimybės patirti žalą ar orumo pažeminimą;
  • Mažiausios jėgos sąnaudos – aplinka ir produktais gali pasinaudoti ir mažesnę fizinę jėgą turintys asmenys;
  • Optimalus dydis ir erdvė – tinkamas erdvių, statinių ir produktų plotis, aukštis, dydis.

Poreikis vystyti aplinką paremtą UD principais yra aktualus ne tik neįgaliems asmenims, tai naudinga visai visuomenei. Nuolydžių nebuvimo problema yra aktuali mamoms stumiančioms vaiko vežimėlį, per aukšta pakopa tampa kliūtimi senjorams aplankyti kultūros ir istorijos objektus o nuo to tiesiogiai nukenčia šių objektų valdytojai prarasdami turistinio srauto sukuriamus finansinius srautus. Todėl universalaus dizaino taikymas yra aktualus ne tik neįgaliems, bet visai visuomenei, nes tai ne tik nesukelia priešpriešos, bet ir padeda visuomenės nariams. Jau pasitvirtino nuostata, jog architektūriniai sprendimai tinkami neįgaliems, tinka ir įgaliai visuomenės daliai.

Universalaus dizaino koncepcijos kūrėjas Ron Mace, amerikiečių architektas pats būdamas neįgaliu, nes didžiąją gyvenimo dalį praleido neįgaliojo rateliuose, nuo 1970 m. siekė pristatyti visiems prieinamo dizaino pavyzdžius, naudojosi kiekviena proga atkreipti architektų dėmesį. Jo iliustruotos knygos suteikė techniniams standartams žmogiškąjį pavidalą, tuo pačiu atstovavo kūrybinio dizaino praktines idėjas ir modernią viešąją politiką.

Jis teigė:

“Universalaus dizaino“ koncepcija – tai toks gaminių ir aplinkos kūrimo principas, kuris įgalina jais naudotis visus žmones, ir kiek įmanoma leidžia išvengti jų adaptavimo ar specializavimo poreikio.

„Universalus dizainas“ – tai vietos, dalykų, informacijos, komunikacijos ir politikos kūrimo sistema, kuria gali naudotis platus žmonių spektras įvairiausiose situacijose be specialaus ar atskiro dizaino. Tai nėra dizaino stilius, tai orientacija į bet kokį projektavimo procesą, kuris prasideda suvokiant atsakomybę už vartotojo patirtį.”

Ron Mace
Šaltiniai

Wikipedia / Kas yra Universalus dizainas

Pasidalink